R. Kamuntavičius
Istorijos katedra
Vytauto Didžiojo universitetas
ANTRASIS LIETUVOS ISTORIKŲ SUVAŽIAVIMAS
Klaipėdos universitetas
2009 m. rugsėjo 10-12 d.
Suvažiavimo programa ir dalyviai
Antrojo suvažiavimo programa buvo kuriama panašiai chaotiškai kaip ir pirmojo. Organizatoriai (Lietuvos Nacionalinis Istorikų Komitetas) nesistengė primesti nei sekcijų pavadinimų nei pranešimų temų. Vienintelis darbas kurį jie padarė – tai atmetė keletą keliamų kriterijų neatitikusių sekcijų. Taigi, bendrai kalbant, programa buvo sukurta „iš apačios,“ pačių suvažiavimo dalyvių.
Nors formavimosi būdas buvo labai demokratiškas, tačiau kaip tik todėl kai kurių tyrinėtojų grupių ir tyrinėjamų temų nebuvo pristatyta. Kaip ir pirmajame suvažiavime nesusiformavo istorijos mokytojų bendruomenės problemas diskutuojančios sekcijos. Nebuvo ir žydų istorijos sekcijos nors susidomėjimas šia problematika tikrai nesumažėjo. Reikia pastebėti jog LDK istorijai skirtų pranešimų, gal net sekcijų galėjo būti šiek tiek daugiau. Tačiau šiuo pastaruoju atveju lėmė kitos priežastys – svarbiausi LDK istorijos tyrinėtojai kaip tik suvažiavimo laikotarpiui buvo pakviesti dalyvauti didžiulėje konferencijoje Poznanėje. Nors ši paskutiniu momentu buvo atšaukta ir daugelis mokslininkų suvažiavo į Klaipėda, tačiau suformuoti atskirą sekciją, paruošti papildomus pranešimus jau buvo likę per mažai laiko.
Nepaisant šių trūkumų, reiktų pastebėti jog šiuolaikinis Lietuvos istorijos mokslas suvažiavime buvo pristatytas neblogai. Grynai LDK istorijai buvo skirtos dvi sekcijos, diskutavusios šaltinotyros ir sukilimų bei maištų XVIII a. problematikas. Devynioliktajam amžiui skirta viena sekcija (Tapatybės XIX a. Lietuvoje). Dvidešimtojo amžiaus istorijai ir problemoms skirtos net keturios sekcijos: sovietmečiui, šiuolaikinei Rusijai, atminties kultūrai ir Klaipėdos sugrąžinimui į Europinį kontekstą. Ši pastaroji, be abejonės buvo nulemta to, kad suvažiavimas vyko būtent šiame mieste. Per daugelį šimtmečių šokinėjo, todėl į griežtus chronologinius rėmus netelpa dailės ir karo istorijai skirtos sekcijos. Istorinio teksto konstravimo problemas aiškinosi specialiai tam sukurta sekcija „Kai forma prilygsta turiniui: naratyvo likimas lietuvių istoriografijoje.“
Sekcijos buvo sudaromos dviem būdais. Daugumoje atvejų vienas arba keli iniciatoriai sugalvodavo temą, kurią diskutuoti sukviesdavo kolegas. Tai padarydavo arba asmeniškai kviesdami arba skelbdami viešai kvietimą prisijungti visus norinčius (vienas iš kelių pavyzdžių – E. Aleksandravičiaus sekcija, skirta naratyvo prolemoms). Antrasis sekcijų organizavimo principas remiasi tuo, kad sueina daug metų problematiką tiriantys mokslininkai. Šiam suvažiavime tokie atvejai buvo du. Karo istorikai, moderuojami J. Vaičenonio ir V. Rakučio, atskirai aptarinėjo savo cecho problemas, panašiai kaip ir pirmajame suvažiavime. Antrasis atvejis – XVIII a. istorijos tyrimų grupė, kuri jau eilę metų periodiškai rengia savo konferencijas. Suvažiavimas dar kartą išryškino šių svarbių mokslo-tyrimų centrų egzistavimą.
Panašiai kaip ir pirmajame suvažiavime, vakarais buvo organizuojamos viešos diskusijos, skirtos tiek istorikams tiek plačiajai visuomenei. Moderuojamos atitinkamai V. Savukyno, A. Nikžentaičio ir A. Bumblausko gvildeno praeities palikimo ir šiandienos žmogaus santykio problemos. Tai pasako ir diskusijų formuluotės – pirmoji „Istorija ir tapatybė“ bei trečioji „Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“ Antrą dieną vykusi diskusija buvo skirta tai pačiai temai, tik kiek siauresniu aspektu – „Santykis su praeitimi Klaipėdos mieste.“
Suvažiavime pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo apie 60 istorikų. Daugiausiai jų buvo iš Lietuvos istorijos instituto (14), Vilniaus universiteto (12) ir Vytauto Didžiojo universiteto (8). Kitos institucijos buvo menkiau atstovaujamos. Visai pranešimų neskaitę pirmajame suvažiavime, Klaipėdos universiteto istorikai dabar buvo net 5. Tačiau, praeitą kartą gana gausiai dalyvavę Vilniaus pedagoginio universiteto istorikai dabar iš viso neatvyko.
Labai dažnai kartojama, jog Lietuvos istorikai ne tik kad neskaito vieni kitų darbų bet ir mažai bendrauja tarpusavyje. Tai ypač akcentuota pirmojo suvažiavimo metu. Beje, net patys Lietuos istorikų suvažiavimai pradėti rengti tam, kad spręstų šią savotišką izoliacijos problemą. Įdomiu ir netgi unikaliu faktu galima būtų laikyti tai, kad šio suvažiavimo metu absoliuti dauguma dalyvių buvo apgyvendinti vienoje vietoje – poilsio bazėje Giruliuose. Juk ne taip dažnai nutinka, kad tiek daug ir tokių įvairių Lietuvos istorikų gyventų vienoje vietoje ir turėtų galimybę ne tik formalaus bet ir neformalaus bendravimo. Panašu, jog per pastaruosius 20 metų tai buvo pirmasis toks atvejis.
Užsieniečiai ir platesnis istorinis-geografinis kontekstas
Pirmajame suvažiavime buvo tik bandymai pažvelgti į Lietuvą platesniame geografiniame kontekste (viena sekcija, skirta ankstyvajai Lietuvos valstybei Vidurio-Rytų Europos regiono kontekste). Antrajame irgi jokių didesnių ambicijų neturėta. Tik viena sekcija skirta kaimynams ir tik XX a., o ir tas kaimynas rytuose. Galima konstatuoti, kad Lietuvos istorija vis dar yra matoma labai siaurame geografiniame kontekste, neturint didesnių ambicijų daryti platesnių lyginimų, ieškoti paralelių, aiškintis kitų šalių istorikų problemas. Tai ne tik šio suvažiavimo bet ir bendrai viso Lietuvos istorijos mokslo savybė.
Tiesa, į suvažiavimą buvo pakviesti keletas užsienio istorikų. Plenarinį praneimą skaitė Kylio universiteto profesorius, žymus medievistas, Kryžiaus karų į Prūsiją tyrinėtojas W. Paravicini. Pranešimas „Istoriko tiesa“ vargu ar kam praplėtė akiratį. Profesorius pristatė jau labai ilgai Vakarų istorijos mokslą kamuojančią problemą – ar egzistuoja istorinė tiesą ir ar istorikas pajėgus pažinti praeitį tokią „kokia ji iš tiesų buvo.“ Nors ir nebuvo pasakyta kas nebūtų žinoma, tačiau šis pranešimas davė platesni, bendraeuropinį kontekstą suvažiavimui. Be to vokiškos referato skaitymo manieros pasiklausyti o per pertrauką padiskutuoti su profesoriumi buvo visai įdomu.
Kitas užsienietis, profesorius iš Torūnės, W. Rezmer, karo istorijos sekcijoje pristatinėjo Lenkijos karo istorikų rengimo sistemą, jos būklę ir perspektyvas. Atotrūkis tarp karo istorikų rengimo Lietuvoje ir Lenkijoje pasirodė esantis toks didelis, kad iš esmės nebuvo net ką diskutuoti su prelegentu. Mūsų karo istorikai neturi net elementariausių terminų žodyno, jau nekalbant apie šaltinių publikacijas, o palyginus koks yra Lenkijos potencialas ir jų įdirbis, mokyklų įvairovė, diskusija tikrai sunkiai gali būti lygiavertė.
Dar du vokiečių kilmės istorikai R. Leiserowitz ir J. Tauber skaitė specifinius siauros tematikos pranešimus sekcijoje, skirtoje Klaipėdos sugrąžinimui į Europinį kontekstą.
Ar istorijos mokytojai yra istorikai?
Būtent taip buvo formuluojama problema pirmojo suvažiavimo metu. Buvo konstatuota, kad atotrūkis tarp mokslininkų ir mokytojų yra milžiniškas ir ta praraja nuolat didėja. Mokyklos didžia dalimi vis dar gyveno Šapokos laikais sukurtu Lietuvos istorijos vaizdiniu, tuo tarpu kai akademinė istorija kūrė modernų daugiakultūrės pilietinės tautos pasakojimą. Juk niekam ne paslaptis, jog net iki 2000 m. mokyklose Šapkos redaguota istorija buvo neretai naudojama kaip pagrindinis vidurinių mokyklų vadovėlis. Tokiu, beje kai kur lieka ir šiandien. Šioje terpėje įsigalėjęs vienos tiesos kultas ir romantiškai tautiškos praeities vaizdas nelabai dera su akademinėje literatūroje įsitvirtinančia interpretacijų ir nuomonių įvairove, bei Lietuvos praeities vaizdo kompleksiškumu.
Pirmojo suvažiavimo metu buvo daug kalbama, kad reikia skatinti glaudesnį abejų pusių bendradarbiavimą. Tačiau nieko nebuvo padaryta. Ir jeigu pirmajame suvažiavime dalyvavo gana daug mokytojų (daugiausia, aišku, iš Vilniaus mokyklų ir tik klausytoju vaidmenyje, savos sekcijos nesukūrė), tai į Klaipėda atvažiavo vos vienas kitas. Telieka reziumuoti, jog per šiuos metus mokykla nuo akademinės bendruomenės dar labiau nutolo, susvetimėjimas tęsiasi.
Kaip iliustraciją čia galima pateikti sekcijos „Šiuolaikinė šaltinotyra“ fragmentą. D. Baronas perskaitė pranešimą, kuriame iš esmės kritikuojamas pasakojimas apie didvyrišką Pilėnų gynimą. Remiantis šaltiniais parodoma jog lietuvių karvedys Margiris buvęs labiau nevykęs strategas negu didvyris, be to, šis istorikas gana pagrįstai abejojantis ar tikrai yra geras ir vertingas dalykas taip sureikšminti savižudybės aktą. Juk šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje, kuri ir taip perdėm pesimistinė, savižudybė tikrai neurėtų būtį aukštinama, rodoma pavyzdžiu. Trumpiau kalbant, D. Baronas tokiu savo tyrimu ir pamąstymais griauna vieną iš daugybės istorinių mitų.
Problema tame, kad visuomenė negali gyventi be tokio tipo mitų. Kaip tik todėl salėje buvęs ir pranešimą klausęsis mokytojas sureagavo klausdamas, ką dabar mokytojams daryti. Juk jis vesdavęsis mokinius ant piliakalnio, pasakodavęs šią istoriją. Šis mitas buvęs vienas iš svarbesniu senosios istorijos vaizdinių, vienas iš patriotinio lavinimo elementų. Todėl kyla natūralus klausimas kuo šią tuštumą pakeisti? Sugriauti mitus, tikriausiai lengviau nei sukurti ir įdiegti naujus. Mokytojai, kaip ir didžioji visuomenės dalis, yra daug inertiškesni savo pažiūrose nei akademinė bendruomenė. Todėl jiems gerokai sunkiau pereiti nuo vieno mito prie kito, nuo vieno tipo praeities matymo prie kito. Dar blogiau, kai tokių „tiesų griovimų“ ir transformacijų bandymų šiuolaikinėje istoriografijoje yra palyginus daug. Taigi šio kaip ir kitų mokytojų panašiose situacijose sutrikimas yra pilnai suprantamas.
Tapatybės problemos
Kalbėjimo apie tapatybės problemas užteko visoms trims suvažiavimo dienoms. Tai gvildenta ne tik visose trijose viešose diskusijose bet ir kai kuriose sekcijose. Matyt, tai buvo dėsninga, nes juk pats suvažiavimas skirtas Lietuvos tūkstantmečiui ir diskusijoms apie tai kaip mes transformavomės per tą laikotarpį.
Daugybę kartų akcentuota „močiučių“ istorijos arba tradicinės, t.y. Šapokos istorijos įtaka ir svarba šiuolaikiniam lietuviui. Retoriškai klausta kur dingo LDK istorija po 1569 m., su savo seimais ir demokratijos tradicijomis. Pastarasis vaizdinys juk būtų daug labiau tinkamas šiuolaikinei Lietuvai. Atsakomybė dėl to buvo verčiama mokslininkams-istorikams, ypač kai kalbėjo ne patys istorikai, pavyzdžiui pirmojoje viešoje diskusijoje, moderuojamoje V. Savukyno.
Akivaizdu, jog visa eilė žymių ir įtakingų istorikų šiandien deda daug pastangų ne tik modernaus Lietuvos praeities įvaizdžio kūrimui bet ir jo populiarinimui. Tai ir televizijos programos (pvz., A. Bumblauskas, E. Gudavičius) ir populiarūs bei analitiniai tekstai (pvz., E. Aleksandravičius). Tačiau taip pat akivaizdu, jog poveikio rezultatai dar gana menki. Nesupratimo ir atmetimo, ypač iš vyresnės kartos pusės, yra dar labai daug. Kartais priešiškai elgiasi net pati valstybė, kai pilietiškąjį valstybės istorijos vaizdinį pakeičia senovišku „tautiškuoju,“ kaip tai įvyko per daug kartų linksniuotą dainų šventę, kur bajoriškasis LDK palikimas, mūsų demokratiškosios tradicijos aruodas, buvo visiškai nepristatytas. Apsiribota vien lietuviškai kalbančiųjų valstiečių kultūra.
Vis dėlto šis suvažiavimas labai aiškiai parodo, jog gyvename lietuviškosios tapatybės transformavimosi procese, kai bandoma keisti pačią jos šerdį – pilietiškumas vietoje tautiškumo. Iš vienos pusės tai priešina įvairius visuomenės sluoksnius, tačiau iš kitos pusės skatina diskusijas ir įvairių visuomenės sluoksnių trintis, kas visuomenei turėtų išeiti tik į gerą.
Daugiau informacijos: programa Pirmojo suvažiavimo pirmoji diena Pirmojo suvažiavimo antroji diena
Lietuvos Nacionalinis Istorikų komitetas 