2005 m. LNIK suvažiavimas

R. Kamuntavičius

Istorijos katedra

Vytauto Didžiojo universitetas

 

PIRMASIS LIETUVOS ISTORIKŲ SUVAŽIAVIMAS

Vilniaus universitetas

2005 m. rugsėjo 15-17 d.

 

Organizatoriai ir suvažiavimo tikslai

 

            Pagrindinis Pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo organizatorius buvo LNIK (Lietuvos Nacionalinis istorikų komitetas, www.lnik.tk). Šios nevyriausybinės organizacijos nariais yra visos pagrindinės Lietuvos institucijos, kuriose dirba istorikai. Jos proporciniu principu deleguoja nuo vieno iki trijų atstovų į LNIK‘o tarybą. LNIK‘o prezidentu ilgą laiką buvo Vytauto Didžiojo universiteto Profesorius E. Aleksandravičius, o pastaraisiais metais juo tituluojasi Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. LNIK‘o viceprezidentas yra VU istorikas R. Petrauskas. Jis buvo pagrindiniu Pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo organizatoriumi.

            Pirmasis Lietuvos istorikų suvažiavimas buvo planuojamas kaip vienas iš istorikų bendruomenės kūrimo veiksnių. Jo metu istoriją tyrinėjantys mokslininkai turėjo gerą galimybę susipažinti vienas su kitu ir, manau, jog ja buvo pasinaudota. Ne paslaptis juk, jog didžiuosiuose Lietuvos miestuose dirbantys mokslininkai iš matymo menkai pažįsta savo kolegas, gyvenančius už šimto kilometrų. Svarbu ir tai, jog gausiai susirinkę mokytojai ir muziejininkai galėjo gyvai išgirsti ir pamatyti žymiausius Lietuvos tyrinėtojus, bei padiskutuoti istorijos mokslo situacijos ir istorijos bei visuomenės komunikacijos klausimais. Galų gale šio, pirmojo po 1990 m., istorikų suvažiavimo metu norėta pristatyti pagrindinius istorijos mokslo pasiekimus nepriklausomoje Lietuvoje.

 

Suvažiavimo programa ir dalyviai

 

            Nors suvažiavimo programa buvo kuriama skubotai ir gana chaotiškai, tačiau ji neblogai atspindi tiek Lietuvos istorikus, tiek svarbiausias jų tyrimų sritis. Atrodo, jog atskira mokytojų paruošta sekcija, gvildenanti šios gildijos problemas ir pristatanti tyrimus, būtų davusi didelį impulsą ir pagyvinusi suvažiavimą. Deja, ji nesusiformavo. Nesusiformavo ir Lietuvos žydų istorijai, šiuo metu susilaukiančiai vis daugiau tyrinėtojų dėmesio, skirta sekcija.

            Suvažiavime buvo pristatytos visiškai naujos, per paskutinius 15 metų susiformavusios tyrimų sritys. D. Marcinkevičienės sekcijoje „Moterų ir šeimos istorija“ pranešimus skaitė žymiausios šios srities tyrinėtojos – vien moterys. Tuo pačiu metu, vien vyriška kompanija diskutavo Karo istorijos, kurios stipriausias centras susiformavęs Kaune, klausimais. Šios sekcijos moderatoriais buvo V. Rakutis ir J. Vaičenonis.

            Natūralu, jog daug dėmesio buvo skiriama tekstams, analizuojantiems Sovietinių laikų Lietuvos istoriją. A. Anušaukas moderavo Sovietinei Lietuvai skirtą sekcijai, kurios pranešėjais buvo LGGRTC bei VU istorikai. Ši sekcija susilaukė didelio klausytojų susidomėjimo, vyko karštos diskusijos. Sekcija „Istorinė sąmonė ir istorijos politika“ irgi buvo skirta panašiai problemai – XX a. antrosios pusės Lietuvos istorijai. Jai vadovavo N. Šepetys.

            Likusios suvažiavimo sekcijos gvildeno tradiciškesnes, daug dešimtmečių Lietuvoje tyrinėjamas temas. J. Karpavičienė moderavo Lietuvos miestų istorijos sekciją. A. Bumblausko istoriografinėje sekcijoje daugiausiai Vilniaus universiteto dėstytojai diskutavo apie Lietuvos istorijos erdvės ir laiko modelius. Šiuolaikinio „istorinio teksto“ problemoms (kaupimas, saugojimas, tyrimas, eksponavimas) buvo skirta P. Subačiaus vadovaujama sekcija, kurios dalyviais irgi buvo VU dėstytojai. Viduramžių Lietuvos valstybės istorijai, buvo skirta R. Petrausko moderuota sekcija. Lietuvos istorijos tęstinumo problemas diskutavo D. Staliūno vadovaujama sekcija. Istorijos didaktikos problemos gvildentos moderuojant A. Poviliūnui. LDK tyrimų sekciją moderavo J. Kiaupienė. Galų gale, suvažiavimą užbaigė istoriografijai skirta sekcija vadovaujama Z. Norkaus.

            Suvažiavime pranešimus skaitė apie 70 istorikų. Tai maždaug 25-30 % visų Lietuvoje istorija užsiimančių mokslininkų. Daugiausia, net 26, buvo iš Vilniaus universiteto. Po jo sekė Lietuvos istorijos institutas su 17 ir VDU su 7 dalyviais. Likusieji 20 buvo iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Vilniaus Pedagoginio universiteto, Šiaulių universiteto ir įvairių kitų institucijų. Klaipėdos universitetas, kuris turi netgi savo istorijos doktorantūra, visai nebuvo reprezentuojamas. Pranešimus skaitė ir diskusijose dalyvavo ir kviestiniai svečiai iš kitų mokslo sričių – D. Kuolys, P. Subačius, A. Šliogeris ir kt. Beje, reikia pastebėti, jog pranešimą skaitė tik vienas istorijos mokytojas, Albinas Galinis (M. K. Čiurlionio menų gimnazija).

            Suvažiavime pranešimus skaitė daugiau nei trečdalis visų Vilniaus universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto istorikų. Istorijos instituto darbuotojų ir doktorantų buvo tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalis. Visos kitos institucijos buvo dar menkiau atstovaujamos. Priežasčių, dėl kurių proporcijos buvo būtent tokios, galima surasti daug. Tačiau visai natūralu, kad svarbiausi per 15 paskutinių metų susiformavę Lietuvos istorijos centrai – VU, Lietuvos istorijos institutas ir VDU – buvo atstovaujami gausiausiai. Na, o Klaipėdos ir Šiaulių universitetų atstovų dėl didelio nuotolio ir menko istorikų skaičiaus šiose įstaigose, atvyko mažai.

 

Istorijos tyrimų problemos

 

            D. Kuolio plenarinis pranešimas ir vakarais vykusieji plenariniai posėdžiai, moderuojami Prof. E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko, išryškino pagrindines istorijos mokslo ir istorikų komunikacijos su visuomene problemas. Labai daug atsirado siūlančių, ką istorijos moksle reikia patobulinti ir ne visi šie siūlymai buvo be pagrindo.

            Pasirodė, jog iš tikrųjų Lietuvos istorikai nėra įsigilinę į visą eilę temų. Galbūt, čia nereiktų per daug dėmesio skirti į istoriko R. Batūros ir filosofo R. Šliogerio skatinimą daugiau dėmesio skirti atitinkamai baltų ir antikos istorijai, tačiau, tikriausiai, negalima ir ignoruoti. Vienoje diskusijoje buvo taikliai pastebėta (atrodo, Prof. E. Aleksandravičiaus), jog mūsų istorikai menkai arba iš viso nerašo kitų Europos šalių istorijos temomis. Ar turime lietuvių parašytų originalių studijų apie Prancūzijos ar Vokietijos istoriją? Lietuviškoji perspektyva galėtų būti įdomi ne tik mums, bet ir europiečiams. Dar viena visiškai neužkabinta tema, kurią daug metų reklamuoja Prof. A. Tyla ir suvažiavimo metu dar kartą pakartojo – ekonomikos istorija. Turėjome labai mažai jai skirtų kokybiškų studijų, o po 1990 m. domėjimasis šia tema iš viso sunyko. Šiandiena, paėmus iš esmės bet kokią temą susijusią su Lietuvos ekonomikos istorija, gali būti tuo pirmuoju „ledlaužiu“ ir pionieriumi.

            Su neištirtomis arba menkai tirtomis temomis buvo susijusi ir pastaba, jog istorikai Lietuvoje menkai pažįsta vieni kitus. Nelabai domimasi ir yra žinomą apie ką rašo kolegos kituose universitetuose ir institutuose. Iš esmės, situacija yra tokia, jog viename universitete apginta disertacija, gali būti sėkmingai nuplagijuota ir pristatyta ginimui kitoje mokslo įstaigoje. Prof. A. Tyla ir Z. Kiaupa siūlė koordinuoti Lietuvos istorikų tyrimus. Jų manymu, reikia sukurti bazę tirtinų temų, kurios galėtų būti siūlomos doktorantams. Tokiu būdu būtų išvengiama „baltų skylių“ mūsų istorijos tyrimuose. Anot šių profesorių, sukūrus bazę ir centralizuotai nurodant į kokias temas jaunieji istorikai turėtų gilintis, turėtume daug išsamesnį Lietuvos praeities vaizdą.

            Šalia tokių diskusijų apie tai ką istorikai turi tyrinėti, buvo kelėtas „modernių“ siūlymų. Daug dalyvių pasisakė už kaip galima greitesnį istorijos perkėlimą į mokomuosius ir informacinius kompaktinius diskus. Tuo šiandien iš esmės užsiima tik viena įstaiga – E. Jovaišos kuruojamas Lietuvos istorijos projektas, kurį sudaro visa eilė diskų leidžiamų „Elektroninės leidybos namuose.“ Z. Norkus ypač akcentavo būtinumą digitalizuoti kaip galima daugiau su Lietuvos istorija susijusių šaltinių t.y. patalpinti juos į internetą, sukuriant modernias paieškos sistemas.

            Daug sudėtingesnės ir gilesnės už čia išvardintąsias buvo D. Kuolio plenariniame pranešime suformuluotos istorijos tyrimų problemos. Cituodamas H. White‘ą jis pakartojo akivaizdų, bet mažai kam suprantamą teiginį, jog „žmonės yra laisvi suprasti istoriją kaip nori ir laisvi daryti ją tokią kokią nori.“ Dauguma profesionalių Lietuvos istorikų daro absoliučiai savarankiškus tyrimus ir formuluoja unikalias išvadas, neribojami jokių autoritetų ar cenzūros. Todėl klesti požiūrių ir interpretacijų pliuralizmas. Šis nuomonių pliuralizmas ir vieno bendro požiūrio nebuvimas gąsdina tiek visuomenę tiek mokytojus, kurių posovietinis mentalitetas dar nepatyrė būtinų transformacijų. Jie negali ir nesugeba sutikti su faktu, jog gali egzistuoti daugybė lygiaverčių ir vienodai teisingų požiūrių į tą patį įvykį ar reiškinį.

            Situaciją dar komplikuoja ir tai, jog istorikai rašo vadovaudamiesi savomis normomis ir vertybėmis, kurios nebūtinai gali sutapti su visuomenėje vyraujančiomis. Gyvename laikais, kai vertybių primesti negalima. Taigi, nors istorikai ir turi didelę įtaką jaunimo ir visos visuomenės pasaulėvaizdžio formavimui, jie yra laisvi pateikti tokią istoriją, kokia jiems atrodo tinkamiausia, išplaukianti iš jų patirties ir tyrimų rezultatų.

            Tokioje maišalynėje, dar labiau komplikuojant situaciją, formuluojamas dar vienas su Lietuvos dabartine istorijos situacija susijęs klausimas, irgi nuskambėjęs D. Kuolio pranešime: ar istorikai kuria istoriją, ar tik kritikuoja ir griauna tai, kas jau yra sukurta? Ar konstruojamasis, ar destrukcinis pradas yra galingesni šiuolaikinėje Lietuvoje? Istorikų sukurtos interpretacijos ir kitoniški požiūriai neretai susilaukia tik aršios kritikos. Dažniausiai oponentai tik nori sugriauti sukurtą požiūrį, nepasiūlydami nieko, kas jį galėtų pakeisti, užpildydamas tuštumą. Atrodo, jog žengiame į postmodernaus būvio gilumą, kur absoliučiai viskas yra reliatyvu. Visuomenė neranda atsparos taškų, pastovių tiesų, o tai ją glumina ir veda į dar gilesnę vertybių krizę.

            Galų gale, istorikų tarpusavio susikalbėjimą ir nuo jų priklausančią tyrimų kokybę komplikuoja dar ir tai, jog Lietuvoje istorikai mažai tarpusavyje diskutuoja argumentų ir logikos kalba. Jeigu susiduria dvi skirtingos nuomonės, dažniausiai rėkiama ir užgauliojama. Prof. E. Gudavičius neapsikentęs su tokia emocijomis pagrįsta kritika neseniai netgi paskelbė „juodąjį sąrašą“ žmonių, su kuriais nediskutuoja.

 

Ar istorijos mokytojai yra istorikai?

 

            Suvažiavime pranešimą skaitęs, o vėliau A. Kulakausko moderuotoje diskusijoje apie istoriją ir visuomenę dalyvavęs istorijos mokytojas, Albinas Galinis, savo kalbą pradėjo nuo klausimo: ar aš esu istorikas? Iš tikrųjų, kalba čia eina ne tik apie konkretaus mokytojo, bet apie visų istorikų, dirbančių mokykloje, dramą.

            Jau daug metų diskutuojama, o Suvažiavime dar kartą pabrėžta, jog mokyklos išugdo ne kritiškai mąstančius ir istoriją suprantančius žmones, bet kryžiažmogus – sugebančius daug išmokti, atsiminti ir ką reikia apibraukti. Tuo metu, kai istorikai imasi tyrinėti vis naujų temų, o nuolatinių ginčų metu griauna nusistovėjusias tiesas ir siūlo naujas, mokytojai yra priversti dėstyti pastovius ir nesikeičiančius dalykus. Taip daryti juos verčia konservatyvios mokyklos programos, o ypač netinkama egzaminų forma.

            Mokytojų padėti dar labiau sunkina tai, jog dirbant pilnu etatu paliekama labai mažai laiko skaitymui ir gilinimuisi į naujausią literatūrą. Nespėdami fiksuoti interpretacijų ir idėjų pokyčių, mokytojai pradeda prašyti specialiai jiems leisti populiarius leidinius apie naujausius pokyčius istoriografijoje, pagalbines priemones su nurodymais kaip ir ką mokyti moksleivius, netgi prieinama prie reikalavimų pateikti lenteles faktų, kuriuos mokiniams reikia įkalti. Nesuprantama, jog vos pasirodžius tokio tipo priemonės, po metų jose išsakytos „tiesos“ gali pakisti. Be to, atsidūrėme laikmetyje, kai vieno vienintelio teisingo požiūrio į praeitį sukurti iš viso nėra įmanoma.

            Tai galima būtų pailiustruoti vienu pavyzdžiu. Vienas iš šio laikotarpio aktualiausių Lietuvos istorijos probleminių klausimų, galėtų būti: kas yra Lietuvos istorijos tyrimų objektas? Švietimo ministerijai, mokytojams ir mokiniams įprasta forma, pasiūlykime kelis atsakymo variantus:

  1. Visi lietuviškai kalbantys žmonės.
  2. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės.
  3. Žmonės, kurie laikė save lietuviais ir gyveno Lietuvos valstybėje.
  4. Visi, kurie laikė save Lietuvos gyventojais ir piliečiais.

Paklausėme klausimą, į kurį atsakymą lyg ir turėtų žinoti kiekvienas Lietuvos istoriją tyrinėjantis ar ją dėstantis žmogus. Bet, kas gali suformuluoti „teisingiausią“ atsakymą? Kiekvienas šių atsakymų turi savo aršių šalininkų, galinčių argumentuotai pagrįsti savo nuomonę. Bet, yra daug ir tokių, kurie mano, jog teisingi gali būti keli iš šių keturių, o gal net ir visi atsakymai. Pagaliau, atsiras ne vienas toks, kuris pasiūlys dar ir penktąjį variantą, kuris vienintelis bus teisingas.

            Per paskutinius 15 metų Lietuvos istorijos tyrimų objektas daugelio istorikų darbuose labai išsiplėtė. Į tyrimų sritį įtraukti Lietuvos žydai „litvakai,“ baltarusiai ir lenkiškasis elitas, kurie jau tapo mūsų istorijos dalimi. Geografiškai irgi, LDK miestai, tokie kaip Gardinas ar Brestas, Juodoji Rusia vis dažniau minimi mūsų knygose ir vadovėliuose. Tai glumina tuos, kurie yra įpratę matyti Lietuvą tik šiandieninės Respublikos ribose, o lietuviais laikyti tik tuos, kurie kalba lietuviškai. Šitie du požiūriai – vienas platesnis, o kitas siauresnis – egzistuoja vienas šalia kito ir neaišku kuris galų gale įsigalės.

            Panašu, jog tokių neatsakomų klausimų Lietuvos istorijoje ateityje tik daugės. Mokytojų situacija darysis vis labiau komplikuota, jei mokymo programos ir požiūris į egzaminus išliks toks pat. Po kelėtos metų, galbūt, mokytojai jau ir patys į istorikų suvažiavimus nevažiuos, nes, paprasčiausiai, neturės apie ką kalbėti ir nesupras kas yra sakoma.

            Kalbant apie moksleivių galvose formuojamą istorijos sampratą, puikiai tinka viena užduotis, kurią galime rasti mokykloms paruoštame Lietuvos istorijos multimedijos diske, demonstruotame vienoje iš Suvažiavimo sekcijų. Užduoties esmė – labirintas, kuriame išmėtyta daugybė kvadratėlių. Reikia surasti kelią iki pirmojo kvadratėlio. Tuomet duodamas klausimas su keturiais galimais atsakymais. Kai jis atsakomas, ieškoma kelio iki kito kvadratėlio, kur vėl laukia užduotis. Bent kartą klaidingai atsakęs – esi atmetamas į pradžią, o kvadratėliuose esančios užduotys suformuluojamos iš naujo. Tai puikiai parodo kokią pasaulio samprata istorija formuoja mokykloje: tamsus tunelis, kurio gale atsakymas su keturiais variantais. Jei pavyks pažymėti teisingą atsakymą, laukia dar vienas tunelis, o jei ne – tai žaidimas nuo pradžių. Ilgas ir beprasmis klaidžiojimas labirintu garantuotas, jei galvoje nėra enciklopedijos…

 

Lietuviškosios istorinės mokyklos

 

            Paskutinėje suvažiavimo sekcijoje, skirtoje istoriografijai, vienas iš pranešėjų pabandė išskirti istorikų mokyklas Lietuvoje, pasiremdamas analogijomis su Vakarų Europa. Tiesa, pripažino, jog apie tikras mokyklas kalbėti dar anksti, tačiau bent jau grupuotes ar sambūrius galima būtų išskirti. Taigi, pirmajai tokiai mokyklai/sambūriui jis priskyrė socialinės istorijos tyrinėtoją Prof. E. Gudavičių, šalia kurio labai svarbus yra vienas jo mokinių Prof. A. Bumblauskas. Antrajai priklauso Prof. V. Merkys, trečiajai Prof. E. Aleksandravičius ir aplink „Atgimimo istorijos studijas“ buvę suburti XIX a. tyrinėtojai. Galų gale, į ketvirtąją įrašomi R. Batūra ir Prof. Z. Kiaupa, kaip žymiausi atstovai, tyrinėjantys XIX a. supratimu apibrėžtos lietuvių tautos istoriją.

            Vos pasibaigus šiam pranešimui jau buvo aišku, jog toks skirstymas į mokyklas pasmerktas žlugti. Vargiai tikėtina, jog Vokietijos istorinių mokyklų bruožai gali būti perkelti ir pritaikyti Lietuvos mokykloms identifikuoti. Keistai atrodė Prof. V. Merkio išskyrimas ir izoliavimas nuo mokinių, kurių vienas žinomiausių Prof. E. Aleksandravičius. Pagaliau, visai nelogiškas atrodo Prof. Z. Kiaupos ir R. Batūros sugretinimas, nes tai visiškai skirtingo „svorio“ istorikai, naudojantys nepalyginimas metodikas ir mokslinį aparatą.

            Apie istorines mokyklas šiandienos Lietuvoje sunkiai galime kalbėti. Tačiau egzistuoja žmonės, kurie koreguoja tyrimų kryptis įtakodami atrinkimą tų, kurie įstos į doktorantūrą. Kadangi daugiausiai jaunų žmonių į doktorantūrą priimama Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose, todėl natūralu, jog būtent šiuose universitetuose yra labiausiai istorijos mokslą įtakojantys žmonės, kurių tarpe išsiskiria keli akivaizdūs lyderiai. Pastarieji buria aplink save kolegas, taip pat jie turi savo mokinių, tačiau per mažai, kad suformuotų savarankiškas ir pilnavertes istorines mokyklas. Vienintele išimtimi galėtų būti Prof. E. Gudavičius ir Prof. A. Bumblauskas, išugdę daug pasekėjų, kurių ne vienas laiko save šių dviejų istorikų mokiniais. Reikia pastebėti, jog savęs priskyrimas vienai ar kitai mokyklai ir identifikavimasis su ja irgi gali būti susiformavusios mokyklos požymiu.

 

Istorijos mokslo problemos

 

            Per pastaruosius 15 metų istorijos mokslas Lietuvoje padarė neįtikėtiną pažangą. Stebiname save ir kaimynus ne tik temų įvairove, bet pasirodančių kokybiškų publikacijų gausa. Jo klestėjimą galimu padarė nuomonių pliuralizmas bei tyrimų laisvė, kuriems pastaraisiais metais biurokratija pradėjo statyti barjerus.

            Suvažiavimas priėmė dvi rezoliucijas, kurių pirmojoje yra protestuojama prieš naująjį archyvų įstatymą. Jis draudžia istorikams tyrinėti su asmenimis susijusias bylas, kurioms yra mažiau nei 100 metų. Tai reiškia, jog, iš esmės, padaromas neįmanomas XX a. Lietuvos istorijos tyrimas. Toks įstatymas neturi analogų Europoje ir jeigu nebus pakeistas, būsime viena iš menkiausiai savo XX a. istoriją žinančių tautų.

            Antroji rezoliucija protestuoja prieš biurokratų sukurtus mokslinės produkcijos vertinimo kriterijus. Žinia, ministerijos darbuotojams reikia skaičiuoti ir vertinti, todėl šiandiena susidarė tokia situacija, jog universitetų ir institutų finansavimas priklauso nuo publikacijų skaičiaus. O tos publikacijos vertinamos nevienodai. Didžiausias absurdas, kai parengiama šaltinių publikacija – Lietuvos Metrika ar Prėtorijaus rankraščiai – yra vertinama nuliu, o Kwartalnik Historyczny prilyginamas eiliniam Lietuvoje leidžiamam moksliniam žurnalui.

 

Aš nykštukas mažas

Man galvoj garažas

Pergalės ir mirtys –

Teks per laiką irtis

Praeities ieškoti

Naktimis klejoti

Kur pelių urveliai

Ten aš rasiu kelią

 

V. Ališausko eilės apie nykštuką istoriką,

sukurtos suvažiavimo metu.

Tai buvo vienas iš tų žmonių,

kurie visas tris dienas praleido su istorikais

Papildomi dokumentai: istoriku_suvaziavimas_2005 rezoliucijos

Reklama